Žygimanto Augusto dvidenario išmatavimai

Žygimanto Augusto valdymo metais LDK monetų kalyboje įvyko daug pokyčių, šis laikotarpis – LDK monetų kalybos spindesio laikai. Tuo metu pirmą kartą LDK monetose atsirado valdovo portretas (1545), pirmą kartą buvo nukaldintos stambiausio nominalo monetos taleriai (sidabrinės) ir dukatai (auksinės), pirmą kartą į pinigų sistemą įvesta daug naujų nominalų monetų (1/2 denaro, 2 denarai, 2, 3, 4, 6 grašiai), pirmą kartą monetose atsirado nominalų užrašai ir kalyklos valdytojų ženklai (herbai).

1543 m. liepos pabaigoje didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas išvyko į Lietuvą ir joje gyveno penkerius metus su pertraukomis. Tai buvo jo galimybė pasisemti valstybės valdymo patirties, atsivėrusi pagal 1544 m. spalio 6 d. Brastoje paskelbtą Žygimanto Senojo privilegiją, kuri suteikė savarankiško Lietuvos didžiojo kunigaikščio statusą Žygimantui Augustui dar esant gyvam Lenkijos karaliui. Formaliai Lietuvos valstybė gavo du valdovus – aukščiausiąjį kunigaikštį (supremus dux) Žygimantą Senąjį ir didįjį kunigaikštį (magnus dux) Žygimantą Augustą, valdžiusį Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę tik tada, kai aukščiausiojo kunigaikščio nebūdavo Lietuvoje.

Žygimantas Augustas1544 m. spalio 22 d Žygimantas Augustas kaip pilnateisis Lietuvos didysis kunigaikštis su žmona Elžbieta Habsburgaite, būsimo imperatoriaus Ferdinando I dukterimi, iškilmingai įžengė į Vilnių. Lietuvą valdydamas Žygimantas Augustas suartėjo su LDK didikais, ypač Radvilomis. Per pirmuosius valdymo metus iš LDK kilmingųjų atstovų buvo suformuotas valdovo dvaras Vilniuje, valstybės administravimo aparatas, pradėjo veikti moderni pinigų kalykla. Tiesa, pirmoji Žygimanto Augusto santuoka nebuvo sėkminga; jai trukdė sunki žmonos liga – 1545 m. birželio 15 d. dėl ligos komplikacijų Elžbieta mirė nepalikusi įpėdinio ir buvo palaidota Vilniuje.

Žygimanto Augusto įsakymu LDK iždininkas Jonas Hornostajus (1530–1558) Vilniuje, Vokiečių gatvėje nupirko namą ir atidarė sidabro monetų kalyklą. Čia raštininko Jokūbo Diecijaus rūpesčiu pradėti kaldinti pusdenariai (obolai), pusgrašiai ir grašiai. Buvo nupirkti modernūs įrengimai, pasamdyti įgudę amatininkai. Naujajai Vilniaus kalyklai 1545–1555 m. vadovavo Jonas Liutomirskis, ir per pirmąjį dešimtmetį joje dirbo net 33 žmonės. To meto kalyklos personalą sudarė valdytojas, pinigų meistras, spaudų raižytojas, prabuotojas, balintojas, monetų kalėjai, kalvis, anglininkas ir pagalbiniai darbininkai. Istorija išsaugojo to laikotarpio kalyklos meistrų ir spaudų raižytojų vardus: Melchioras Šlezingeris (1545–1546), Valtinas Frankas (1546–1552), Ewnochas Olfireris, Jorgenas Bėmas. Šie specialistai ir pradėjo kaldinti pirmąsias portretines lietuviškas monetas.

Žygimantas Augustas pradėjo kaldinti daug naujų nominalų monetų: pusdenarį (obolą), dvigrašį, keturgrašį, šešiagrašį, trigrašį, auksinį portugalą. Dalis naujųjų monetų turėjo palengvinti atsiskaitymus tarp LDK ir Lenkijos karalystės, nes jose kursavo skirtingos vertės monetos – lenkiškų monetų vertė buvo 20 proc. mažesnė nei lietuviškų. Pavyzdžiui, vienas lenkiškas pusgrašis prilygo dviem lietuviškiems dvidenariams, o penki lenkiški grašiai – dviem lietuviškiems dvigrašiams ir pan.

Pusdenariai (obolai) – savo verte pati smulkiausia lietuviška monetėlė buvo kaldinama panašios masės ir skersmens kaip tuo metu kaldinti denarai, tačiau jų sidabro praba buvo žemesnė už denarų. Sąskaitų knygose jos buvo vadinamos „mažaisiais denarais“, bet praktikoje dvi monetėlės prilygo denarui. Manoma, kad jos buvo reikalingos norint vidaus rinką gelbėti nuo menkaverčių Čekijos Svidnicos kunigaikštystės valdovo Liudviko II Vengriečio kaldintų pusgrašių, užplūdusių Lenkijos, o per ją ir Lietuvos rinką. Nukaldinus pakankamą kiekį pusdenarių, Žygimantas Augustas 1546 m. atidarė specialias keityklas, kuriose supirkinėjo Svidnicos pusgrašius, iš kurių perlydžius buvo nukaldinti vadinamieji didieji trigrašiai ir šešiagrašiai.

Biloniniai dvidenariai, buvę reikalingi kaip tarpininkai tarp denarų ir lietuviškų bei lenkiškų pusgrašių, kaldinti 1566,1567, 1569 ir 1570 m. kartu su lietuviškais dvigrašiais ir keturgrašiais. Egzistuoja dvidenariai su klaidingai iškalta 1559 ir 1550 m. data. Manoma, kad tai falsifikatai. Dvidenariai kaldinti iš tokio pats sidabro kaip ir denarai, jų praba buvo apie 220. Iš vienos Krokuvos markės (197,68 g) buvo galima nukalti 312 monetų, kurių kiekvienos svoris buvo iki 0,63 g su 0,139 g sidabro. Iš lietuviškos markės (191 g.), kaip nurodo M. Gumovskis, gaudavosi tiksliai 300 monetėlių, kas rodytų, jog tuo metu Vilniaus kalykloje kaldintos lietuviškos monetos rėmėsi lietuviška, o ne lenkiška matų sistema.

Monetų dizainas buvo minimalus. Averse: Žygimanto Augusto monograma „SA“, virš jos – karūna, abipus monogramos – leidimo metai. Reverse: lietuviškas Vytis, po juo romėniškas skaičius „II“.

Tekstą parengė Dr. Ignas Narbutas, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus numizmatikos skyriaus vadovas. 

Šaltiniai: 

1) Gumowski M., Mennica wileńska w XVI i XVII wieku, E.Wende i S. K .A., Warszawa, 1921; 

2) Sajauskas S., Kaubrys D. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės numizmatika. Vilnius, 1993; 

3) Sajauskas S., Pinigų istorija. Vilnius, 2011 (2-asis pataisytas leidimas – 2015).


Įgijus tiek daug žinių apie senovines LDK monetas, "Monetų namai" suteikia Jums neeilinę galimybę garsųjį Žygimanto Augusto dvidenarį turėti ir savo namuose! Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senovinių autentiškų pinigų kolekciją galite užsisakyti ČIA arba paspaudus ant paveikslėlio. Žygimanto Augusto dvidenaris