Žiedo, kaip išskirtinės galios simbolio, mūvėjimas įvairiose kultūrose fiksuojamas nuo seniausių laikų. Dar IV a. pasibaigus krikščionių persekiojimams ir pradėjus formuotis pastovioms tradicijoms, žiedai išreikšdavo dvasinį ir institucinį statusą, juos mūvėjo vyskupai, abatai, klebonai ir kardinolai. Žiedų mūvėjimas buvo reglamentuotas, tad reikėdavo žinoti, kam, kada ir kokius žiedus galima naudoti. 

Žvejo žiedas pirmą kartą buvo paminėtas Romos popiežiaus Klemenso IV laiškuose 1265 m. Šie žiedai taip pat matomi visuose Romos popiežių portretuose.

Tradiciškai, kuriant naujo žiedo eskizą ir patį žiedą procese dalyvauja ir naujasis pontifikas. Dauguma popiežių jį mūvi bene visą laiką, nes žiedas yra oficialus Romos popiežiaus aprangos atributas.

Žvejo žiedas visiems primena, kad jį nešiojantis žmogus yra apaštalo Petro įpėdinis. Žiedas naujajam popiežiui užmaunamas iškilmingos intronizacijos ceremonijos metu – kardinolas kamerlengas jį užmauna ant pontifiko dešinės rankos bevardžio piršto. 

Dažnai iškyla klausimas – kodėl gi šis brangus ir istoriškai reikšmingas žiedas turi būti sunaikinamas? Juk daugeliui tikinčiųjų ir istorijos mėgėjų būtų įdomu pamatyti juos muziejuje. Ši tradicija prasidėjo dėl praktinių paskatų – sunaikinant žiedą buvo užkertamas kelias įvairių dokumentų falsifikavimui. Pati žiedo sunaikinimo ceremonija taip pat neapsieina be ritualų – ją stebi kardinolai, o karmerlengas žiedą sudaužo specialiu plaktuku, nepasitraukdamas nuo mirusio popiežiaus kūno.

Paauksuota Jono Pauliaus II Žvejo žiedo replika atitinka originalų dydį. Žiedo viduje išgraviruotas asmeninis Jono Pauliaus II devizas – „TOTUS TUUS” (Visas tavo), o jo priekyje matyti Šv. Petro, kaip žvejo, reljefinis atvaizdas.

*Vengti kontakto su vandeniu.